Tikslingai save įvardine šiuo skambiu žodžiu, visuomenėje susiformavo nuomonė, jog šie skambiavaizduočiai „ininkai“- K E I S T I, K I T O K I E. Kas juos verčia tapti tokiais? Pati visuomenė, kuri nesugeba generuot raiškiai vaizdine galia minčių? Ar patsai žodis, kurio skambesys ties eN užstringa: „ir kaip ūkiniu muilu išsuktas vilnos gabalėlis-veltinozauras atsimuša į vitrinas su išraiškinga kaina garsiai pirsteldmas: -MENAS tai dvasinis PENAS“. Jie spračiai plinta, t.y. ne veltinių burbalizatorius-veltinozatorius, o pliušiniai menininkai. Ir kaip sugebėt atskirt kas yra tikra, o kas laikina ir turi tik esančios minutės prasmę? Kaip įžvelgt išliekamąją vertę? Ir kas ją nustatys? Akademiniai Dėdes? Docentai? Išprusę Kritikai? Menotyrininkai? Ir kaip sustyguot mene tai kas yra objektyvu, o kas subjektyvu? Sekti kritikų strėles ir jas įstengt susumuot bendrame rezultate? Sunku būtų įvardinti šiuolaikinį meną objektyviu, subjektyvumas, įžulesnis žodis, bet remiantis tuo, jog kiekvieno Meno autoriteto ar tai Kritiko nuomonę formuoja vienas ar kitas taip pat subjektyvus „analitikas“, rezultate gaunasi - iš tuščio į kiaurą pilstymas. Ir kaip įvardintį meną tarp menininkų MENU, kai jų gretos itin gausios pasiūla: kokybiška, politiška, ekologiška, ekonomiška, copy-paste ir t.t. Pastaraisiais dešimtmečiais menas įgauna tendencijas, t.y. pastaroji-ekologija, tačiau vienijanti tema, pačius kūrėjus paverčia beveidžiais, jie tampa mase, paklusnia tendencijai, galbūt patys to tikslingai nesiekdami jie įgyja bendrinį vienį, neturinti išskirtinio bruožo. Kaip atsispirt masiniam propogavimui ir įgyt tapatumą savo individualybei, neįtakojant POP‘generuojamai kultūrai, sublimuoti savąjį AŠ? Tapti unikaliu vienetu: ar tai įgyjama, ar užkoduota genofonde?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą