Ištisas dienas tenka girdėti: KRIZĖ, KRIZĖ, KRIZĖ, kuri savo ilgais pirštais paliečia beveik visus, pirmi spaudos puslapiai mirga blogom žiniom, eteryje – „sunkmetis net ir bažnyčiai, aukų dėžutės retai bepasipildančios šlamančiais“. Krizė. Tai tampa kaip kasdienis vandens gurkšnis, žodis iš lūpų į lūpas, migreniniai galvos skausmai, virvės rišimas, depresija, NEGATYVI energija-kova su vėjo malūnais. Tikėjimas-išsigelbėjimas? Ar tuo mes ir skiriamės nuo primatų? Stabų garbinimas-rytojus į šviesią ateitį? Malda-„ir kasdienės duonos duok mums šiandien“ suteiks vilties? Pasirinkimas individualus. Malda – pozityvių minčių kraitis. Nesvarbu ar išganytojas Mesijas dar kartą nužengs ir pabers MANĄ žmonijai (šįkart jam tektų didesnis kiekis burnų nei prieš du tūkstantmečius), bet neprivalom šmeižt žmonių pasirinkimo-jo teisės į tikėjimą-ar tai būtų krikščionybė, ar islamas, ar pagonybė, ar tik sąžinės balsas, ar gamtos- Žemės-Gajos garbinimas, nesvarbūs visi tikėjimo būdai-nuo pirmo žingsnio išlipus iš medžio, mes lenkėm galvas maistui, moteriai-gyvybės nešėjai... Sunku būtų nuneigt, jog tai ne pozityvumas. Minčių ansamblis-kuris galų gale priverčia stabtelt ir atsigręžt į vertybes. Prioritetais vėl tampa HUMANIŠKUMAS, ilgo nuotolio distancija-21 amžiaus įgautas pagreitis-įsisuka opozicijos plauste.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą